Demokratiškos durys
Vieta: Vilniaus m. savivaldybės centrinis įėjimas
 
Savivaldybės durų pravirumas buvo reguliuojamas specialiai sukurtu elektroniniu durų uždarytuvu, reaguojančiu į demokratiškumo indeksą. Šis buvo sudaromas realiu laiku sekant specialiai šiam projektui  paleistą internetinę apklausą, vertinančią Lietuvos demokratiškumą dešimties balų skalėje. Kuo aukščiau interneto vartotojai įvertino šalies demokratiškumo lygį, tuo labiau buvo praviros savivaldybės durys. Durų pozicija vizualizavo apklausos statistiką ir tapo savotišku demokratijos rodikliu.  
Įsivaizduokime, kas nutiktų, jei visų valdžios institucijų duryse būtų įrengti tokie uždarytuvai. Tikėtina, kad politikai būtų tiesiog fiziškai priversti gerbti demokratines vertybes, nes priešingu atveju paprasčiausiai negalėtų išeiti iš pastato arba patekti į vidų.  
Vienas iš svarbiausių  demokratinę santvarką grindžiančių principų  teigia, kad kiekvienas pilietis turi vienodą prieigą prie politinės galios. Tuomet demokratija reiškia atvirą priėjimą tiek prie laisves formuojančių teisinių struktūrų, tiek, iš dalies, ir prie pačių tą galią simbolizuojančių daiktų – dokumentų, kabinetų, komunikacijos kanalų ir pan.  
Daiktai gali įgalinti politiką realybėje bei įkūnyti jos puoselėjamas vertybes. Pavyzdžiui, durys yra turbūt efektyviausias prieigos kontrolės įrankis. Teisė įeiti (raktas) gali reikšti galią valdyti ar kontroliuoti erdvę už durų bei atstumti ar diskriminuoti neturinčius šios teisės. Kai kurių verslo ir švietimo institucijų vadovai sąmoningai pasirenka „atvirų durų politiką“ – didžiąją darbo laiko dalį palieka savo kabineto duris atidarytas, simboliškai kviesdami bet kurio rango darbuotojus užeiti ir pasikalbėti jiems rūpimais klausimais. Kultūros kritikas Jurijus Dobriakovas teigia, kad „atvirų durų politikos“ įdiegimas gali būti vertinamas kaip institucijos demokratinės kultūros rodiklis.  
„Demokratiškos durys“ siekė nukreipti dėmesį nuo valstybės organų ir institucijų (pavyzdžiui, parlamento), kur politika yra formuluojama ir įteisinama, į daiktus bei jų potencialą atstovauti politinius interesus. Jos taip pat demonstravo, kad demokratija tarpsta ne vien simboliniuose „demokratijos židiniuose“, bet ir daiktuose, kuriuos kasdien liečiame ar vartojame.

Skambančios durys
Vieta: Lietuvos muzikos akademija

Garso meno instaliacija „Skambančios durys“ tyrė durų garsinės estetikos potencialą. Prie Lietuvos muzikos akademijos durų instaliuota speciali elektroninė įranga įgalino kompozitorius, muzikantus, garso dizainerius ir menininkus įgarsinti durų varstymą bei slenksčio peržengimo ritualą. Kompozicijų autoriai komponavo garsinį durų charakterį, kūrė pastato „balsą“, konstravo garsinį miesto landšaftą ar tiesiog muziką durims. Durys tapo ir muzikiniu instrumentu, ir scena, o kompozitoriai kartu su durų varstytojais – atlikėjais.  
Garso dizaineriai kuria mobiliųjų  telefonų, javainių traškesio ar net plaukų džiovintuvo garsus, pamiršdami tokį kasdieninės patirties elementą kaip durys. Nors garso dizainas ir architektūrinė akustika jau įgijo savarankiškų disciplinų vardą, visgi čia retai kalbama apie pačios architektūros garsą. Kodėl, rinkdamiesi duris savo namams, galime rinktis tik pagal vizualias jų savybes, o ne, pavyzdžiui, specifinį vyrių garsą?
Durų garsas yra unikali architektūrinės patirties dalis ar net pastato „veidas“. Durys yra vienas iš nedaugelio architektūrinių elementų, reikalaujančių  aktyvaus ir asmeniško lankytojo įsitraukimo. Varstydami duris, „spaudžiame ranką“ namui ir savotiškai sveikiname pastatą. Durų garsas (pavyzdžiui, vyrių garsas, barbenimas, palaipsniui atsiveriantis garsas iš už durų esančios erdvės) lyg paties pastato balsas sveikina peržengiančius ir sustiprina slenksčio peržengimo pojūtį. Tai panašiai veikia ir kitus, tą akimirką neturinčius tiesioginio kontakto su durimis; pavyzdžiui, girgždantis vyrių garsas informuoja, kad kažkas peržengia (ar ruošiasi peržengti) slenkstį ir netrukus prisijungs ar paliks mūsų erdvę. Šis garsinis atoveiksmis gali turėti ir asmeninę vertę – kai kurie iš mūsų gali atskirti savo artimąjį vien pagal durų varstymo garsą. Taigi, durų garsas, persmelkdamas viešas ir asmenines erdves, vaidina svarbų vaidmenį formuojant garsinės aplinkos kultūrą.
Rengiant šią projekto dalį buvo paskelbtas tarptautinis konkursas sukurti muzikinėms kompozicijoms įprastu audio formatu (iki 30 sekundžių trukmės) arba specialiai sukurtos ir prie „Skambančių durų“ techninės  įrangos pritaikytos programinės įrangos pavidalu. Atrinkta 18 kompozicijų. Jų atkūrimas buvo pritaikytas prie durų judėjimo mechanikos, specialiais davikliais realiu laiku sekant varstomų durų greitį, pagreitį ir esamą poziciją. Durims įgarsinti buvo naudojami specialūs garsiakalbiai, paverčiantys bet kokią kietą medžiagą garso nešėju, tad Muzikos akademijos pastato durys pačios tapo garsiakalbiu. „Skambančių durų“ koncertų programa buvo sudarinėjama atsitiktine tvarka, automatiškai įkeliant naują kompoziciją kas 2 minutes.

Dalyviai:
Giulio Aldinucci [IT], Eli Chochova [MK], Dora Doncheva-Bulart [BG], Maria Juur [EE], Neil Kaczor [UK], Dagmar Kase [EE], Eimantas Kutra [LT], Kevin Logan [UK], Paul Nataraj [UK], Luciano Olzer [IT], Ufuk Onen [TR], Hugo Paquete [PT], Fred Pinault [FR], Shawn Pinchbeck [CA], Nada Prija [UK/MK], Augustas Ribokas [LT], Julijonas Urbonas [LT], Paolo Vivian [IT]

Dvejojančios durys
Vieta: Visų  Šventųjų bažnyčia

Kinetinė skulptūra „Dvejojančios durys“ yra priminimas apie dviprasmišką, dvejoti verčiantį  durų aspektą. Tokie „svetimkūniai“, kaip automatinis durų uždarytuvas ar užraktas, dirbtinai užtikrina durų stabilumą ir nuspėjamumą, paversdami duris kasdienišku funkcionaliu objektu, kuris lengvai paklūsta mūsų norams. Atidarome – įeiname – durys užsidaro. Tačiau vaizduotėje durys vis dar išlieka vienu pagrindinių dvejonių ir net nebylios nežinomybės vaizdinių. Net įeidami pro atviras duris, dažnai dvejojame, įeiti ar ne, todėl stabtelėjame užklausti, ar galime kirsti slenkstį ir įeiti į privačią erdvę. Taip pat nejaukiai jaučiamės, kai vėjo varstomos durys atsidaro ar užsidaro pačios, kai artėjame link jų (šis motyvas dažnai naudojamas siaubo filmuose), nes tada atrodo, kad durys juda savavališkai.
Tačiau kaip mes patys elgiamės su durimis, kurios neturi įkyraus įpročio grįžti į poziciją  „uždaryta“? Kartais jas paliekame praviras, kviesdami svečius užeiti, pusiau atviras – tik tiems, kam labai reikia įeiti, o uždaras – kai norime likti vieni. Bet ką reiškia pusiau-atviros durys – nei atidarytos, nei uždarytos? Neapsisprendžiančios, dvejojančios durys. Jos yra viena geriausių paties žmogaus situacijos metaforų. Neretai esame pasiruošę atsiverti, tačiau ne mažiau dažnai užsidarome savyje nuo visų trikdžių, o kartais paliekame mažą tarpą tiems, kurie yra pakankamai sumanūs, kad mus „atidarytų“. Mes patys nuolat dvejojame, kurią tikrovės dalį turėtume įsileisti.
Visų Šventųjų  bažnyčios durys svyravo, varstydamos pačios save nenumatoma trajektorija ir kintančiu greičiu (įdiegta įranga buvo užprogramuota taip, kad žmogui priartėjus prie durų arčiau nei per 4 metrus „Dvejojančios durys“ automatiškai atsijungdavo ir tapdavo įprastomis durimis – tokiu būdu buvo siekiama sustiprinti mistiškumo įspūdį ir išspręsti saugumo klausimą; priešingu atveju „vaiduokliškas“ savaime besivarstančių durų elgesys būtų demaskuotas išgirdus jas valdančios techninės įrangos garsus). Jei ši durų choreografija apskritai ką nors sako, ji primena mums apie tai, kad pastatai niekada nebūna visiškai tušti – net tada, kai nei vienas žmogus neatidaro jų durų ir neperžengia slenksčio. Pastatų erdvė talpina nematerialią savo pačios dvasią, kuri gali kada panorėjusi trumpam išeiti ir vėl grįžti pro duris. Mes galime pamatyti ją tik stebėdami tariamai „dvejojančių“, svyruojančių, žmogui nebepaklūstančių durų – durų, dar nežinančių, ar nori įsileisti mus į vidų, – judesius.

Skaičiuojančios durys
Vieta: Šiuolaikinio meno centras

Interneto svetainių statistikoje yra plačiai naudojamas unikalių lankytojų skaitiklis, skaičiuojantis kiekvieno lankytojo apsilankymų skaičių per tam tikrą laiką. Ši statistika naudojama matuoti tikrajam svetainės auditorijos dydžiui, kuris kitur vadinamas pasiekiamumo (angl. reach) rodikliu. Pavyzdžiui, reklamoje šis rodiklis išreiškia reklamos priemonės tikslinės auditorijos koncentraciją.  
Šio rodiklio atitikmuo fizinėje erdvėje – durys – taip pat gali žymėti fizinės erdvės bendruomenę ir pasiekiamumą. Priėjimas (ar teisė įeiti) gali atspindėti lankytojo priklausymą pastato auditorijai, bet tuo pačiu ir apibrėžti „bendruomenę už durų“. Durys tuo pat metu kviečia ir atstumia, tapatina ir atskiria.  
„Skaičiuojančios durys“ fiziškai interpretuoja virtualų rodiklį. Prie Šiuolaikinio meno centro durų įrengta vaizdo kamera skaičiavo unikalių lankytojų skaičių naudodama veido atpažinimo sistemą, šiandien plačiai eksploatuojamą CCTV stebėjimo sistemose. Kiekvienas pro duris įeinantis lankytojas buvo informuojamas kompiuterio simuliuojamo balso, kelintą kartą kerta ŠMC slenkstį. Kitaip nei analogiškose institucionalizuotose ir įslaptintose sistemose, unikalus skaičius čia yra išviešinamas, tad veidus atpažįstančios „durų akutės“ statistika yra atvira asmeninei interpretacijai ir skaitmeniniam vujarizmui.

Durų  įvykių dirbtuvės
Vieta: Dizaino galerija ir parduotuvė „Daiktų viešbutis“

„Kalbančių durų“ projekto vykdymo metu veikė laikina durų dizaino studija „Durų įvykių dirbtuvės“, kuri teikė įvairias durų dizaino* paslaugas: durų „tiuningas“, durų aksesuarų kūrimas, durų renginių organizavimas, durų įgarsinimas, durininkystės kursai, durų etiketo paskaitos ir pan. „Durų įvykių dirbtuvėse“ buvo galima užsisakyti unikalius durų įvykius, (pavyzdžiui, seriją atsitiktinių barbenimų į kliento namų duris), išmokti alternatyvių durų atidarymo būdų ir susipažinti su durų varstymo etiketu, nusipirkti specifinį durų garsą ar net pasiūlyti savo paslaugą, susijusią su durimis.
„Durų įvykių dirbtuvės“ gavo šešis užsakymus. Dauguma jų buvo „durų renginiai“. Buvo užsakytos kelios barbenimų į klientų namų duris serijos; viena iš jų įgijo „durų koncerto“ formą: buvo pasamdytas profesionalus būgnininkas, kuris „subarbeno“ specialią kompoziciją. Taip pat buvo užsakyti alternatyvaus durų atidarymo kursai, kuriuos vedė avarinio spynų atidarymo ekspertas. Kursų klausytojai buvo mokomi atidaryti duris be įrankių – pavyzdžiui, kojos spyriu, bei pasitelkus kasdieninio naudojimo daiktus: sąvaržėlė, liniuotė ir t.t. Vienas užsakymas buvo pateiktas „Durų įvykių dirbtuvių“ vedėjams Egidijui ir Remigijui Praspaliauskams, kurie pasiuvo fraką ir švarką iš šlifavimo popieriaus durų „tiuningui“.
Dirbtuves vainikavo serijinei gamybai paruoštas durų skambutis, sukeliantis namie „žemės drebėjimą“ nuo menkiausio pabarbenimo į duris. Šį produktą sudaro dvi dėžutės: viena, pritvirtinama prie durų, seka barbenimo stiprumą; kita pritvirtinama prie bet kokio daikto (pavyzdžiui, grindų, baldų ar net gėlės vazono), į kurį „teleportuojasi“ sustiprintas barbenimas. Kuo stipriau barbenama į duris, tuo stipriau dreba pasirinktas daiktas.
* Dizaino terminas čia naudojamas plačiausia įmanoma prasme. Šiose dirbtuvėse dizainas persipina su teatru, muzika, folkloru, edukacija, etika, medicina ir politika.


Idėja ir dizainas: Julijonas Urbonas
Elektronika: Julijonas Urbonas, Dmitry Snegin, Šarūnas Šutavičius
Programavimas: Julijonas Urbonas, Sebastian Lexer, Andrius Mikonis
Grafinis dizainas: Povilas Utovka, Alistair Webb
Fotografija: Aistė Valiūtė and Daumantas Plechavičius  (aka dualhead)
Durų įvykių dirbtuvių vykdytojai: Egidijus ir Remigijus Praspaliauskai
Techninė pagalba: Paulius Vitkauskas
Redagavimas, korektūra: Jurij Dobriakov